Legenda apie Kalėdos sapną ⋆ Kalėdų Rezidencija

LEGENDA APIE KALĖDOS SAPNĄ

Kalėdų rezidencija

2015 METŲ LAPKRITIS. LAPLANDIJA

Pasaulinis Kalėdų Senelių suvažiavimas. Aptariami artėjančių Kalėdų reikalai: kokių dovanėlių reikia, kaip lengviau pasiekti visus vaikus ir kita. Per kavos pertraukėles kiekvienas Kalėdų Senelis nepamiršta pasigirti, kokioje gražioje rezidencijoje jis įsikūręs. Vienas – tviskančiuose ledo rūmuose, kitas – didingoje sniego pilyje, kitas....

Lietuvos Kalėda tyli susikrimtęs, neturi kuo pasidžiaugti. Jo istorija kitokia...Kunigaikščio Aleksandro privilegija 1499 m. Rokiškio kraštas padovanotas Astikui Grigaliui. „Dėl ypatingos mūsų malonės duodame ir dovanojame, ir leidžiame, kad jis miestą toje dykroje su atvykstančiais žmonėmis sau įsikurtų ir pilį pasistatytų kur tik jam norėsis.

Taip pat jis gali ir kitus žmones toje girioje apgyvendinti; plėsti, dauginti ir padidinti pagal anksčiau nurodytas ribas, ir parduoti, ir atiduoti, ir padovanoti, ir sumainyti, ir bažnyčiai aukoti, ir jai užrašyti, ir savo naudai ir gyvenimui panaudoti, kaip pats ras esant reikalinga“, - rašoma kunigaikščio Aleksandro dovanojimo rašte.

Išnagrinėjus visus rašytinius, pasakojamuosius ir įsivaizduojamus šaltinius nėra tikslių duomenų, ar Grigaliaus kvietimu, ar be kvietimo į Rokiškio kraštą užklydo keisti mažaūgiai keliautojai iš Šiaurės kraštų. Tiksli atvykėlių tėvynė nenustatyta.

Spėliojama, kad jie atvyko iš Šiaurės ašigalio ar Laplandijos. Nežinoma, ar valdytojams leidus, ar be leidimų kažkur giliai girioje jie išsikirto medžius, pasistatė būstus ir čia apsistojo, versdamiesi riešutų, obuolių, elnių ir kiškių auginimu. Nors atvykėliai iš Šiaurės gyveno gūdžiuose miškuose, bet kartais susitikdavo ir su vietiniais gyventojais, kuriems netgi slapta padėdavo. Prieš žiemos šventes, kurias jie švęsdavo labai prabangiai, elnius pasikinkęs iš Šiaurės atvažiuodavo tada dar neįvardintas asmuo, kuris visiems atveždavo dovanų, o ypač daug – vietos gyventojų vaikams. Kartais jas įteikdavo pats, o ko nespėdavo, padedamas mažųjų gentainių išnešiodavo naktimis (irgi slapta, nes visi tikrai geri darbai daromi tyliai). Kadangi tai vykdavo kalėdiniu laikotarpiu, dovanotoją imta vadinti Seneliu Kalėda.

Ilgainiui vaikai pradėjo kiekvieną žiemą laukti Kalėdos. Kadangi visiems žinoma, kad Kalėda kažkokiu būdu viską apie visus žino, vaikai ėmė stengtis būti geresni, protingesni ir mokėsi svajoti. Jie mintimis ar žodžiais išsakydavo savo prašymus, o Kalėda juos išgirsdavo. Vaikai dažniausiai prašydavo saldumynų ar rankų darbo žaislų, todėl Senelis Kalėda girioje subūrė būrelį pagalbininkų nagingų meistrų, kepėjų, kurie nesunkiai pagamindavo dovanėles.

Bėgo šimtmečiai. Neliko neįžengiamų girių, neperbrendamų upių, neliko šiauriečių būstų, nebebuvo kur apsistoti Seneliui Kalėdai... Jau ne vienerius metus su nedideliu būreliu savo pagalbininkų šiauriečių, kuriuos vietiniai ėmė vadinti nykštukais, glaudėsi niekam nežinomose vietose. Nepaisant to, dovanos visada laiku pasiekdavo vaikus...

2015 METŲ LAPKRITIS. LAPLANDIJA. Visi seneliai išsiskirsto - laukia daug darbų prieš Kalėdas. Mūsų Senelis Kalėda irgi grįžta į Lietuvą. Dieną naktį jo neapleidžia mintis- kur rasti sau gražią rezidenciją, kur jo nykštukai ramiai ir šiltai darbuotųsi, kur galėtų į svečius pasikviesti vaikus? Šis rūpestis jį taip užvaldo, kad vieną naktį jis net ima sapnuoti. Sapne mato didelius gražius baltus rūmus, apsuptus didelio parko. Ošia didžiuliai medžiai, plaukioja baltosios ir juodosios gulbės, ganosi danieliai ir elniai, bėgioja vaikai... Gražu!
Pabunda Kalėda iš sapno ir taria sau: „Štai čia turi būti mano rezidencija!“ Bet kaip surasti tą vietą? Vėl naujas rūpestis. Laužo galvą Kalėdų Senelis. Sukviečia visuotinį nykštukų susirinkimą. Seniausias ir išmintingiausias nykštukas su žila žilutėle barzda sakosi girdėjęs apie tokius rūmus, stūksančius kažkur visai netoliese, pačioje Lietuvos šiaurėje. Keletas jauniausių ir drąsiausių nykštukų sėdasi į roges ir pirmą kartą iškeliauja ne naktį pas vaikus, o dieną į baltųjų gražiųjų rūmų paiešką.

2015 METŲ GRUODIS

Lygiai po mėnesio Senelis Kalėda gauna žinią – rūmai surasti, visi čia jo laukia. Nurodytas adresas: „Rokiškio dvaras“. Lekia rogės, nesiekdamos žemės. Kalėda ima stabdyti elnius: „Jau matau rūmus, sustokim!“. Iš debesies ir kišenių išbarsto snaiges, pakrato baltutėlę barzdą, ima į rankas lazdą. Baltu snaigių kilimu žengia į rūmus. O čia – pilna žmonių, viskas išdabinta, visi džiaugsmingai sveikina. O pačiame priekyje jo nykštukai ir dar keli svarbūs žmonės stovi ir šypsosi. Jie ant didžiulio stalo padeda raštą, kuriame parašyta „Rokiškio dvaro rūmai – Kalėdų Senelio rezidencija“.

Jam įteikiama žąsies plunksna ir prašoma pasirašyti šį dokumentą. Kalėdų senelis deda parašą ir tampo barzdą: „Ar aš dar sapnuoju?“ Ar tai tikrovė? Ar aš jau turiu puikią rezidenciją?“
Kalėdų Senelis nesapnuoja. Raštas pasirašytas (jį galima perskaityti čia), rezidencija įkurta, elniai apgyvendinti, nykštukai pakuoja dovanas, kiškiai (seniausieji RoKiškio gyventojai) kepa meduolius.